Semifreddo al Torrone

Kūčia, Kūčia ateina! Ir visi dar sukasi dovanų ir lempučių svaiguly. Ir perka, ir neša, ir slepia, kad nustebintų, kad pradžiugintų, ir tikis, kad gaus bent ką..gražaus, širdžiai mielo. Ruošia, maišo, kepa, kočioja, ragauja, verda. Namai pilni kvapų.. Ar tai švenčių nuotaika? Šiais metais maniškė kažkur pabėgus. Bet tai ne tragedija. Ir ne Grinšas tai. Visgi namai vistik pilni kvapų!

Vakar išbandžiau itališką desertą Semifreddo. Mano išbandytoji versija vadinasi Semifreddo al Torrone. Manau derėtų nušviesti kas tai per daiktas, nes ir pati iki praėjusios savaitės neturėjau žalio supratimo. Semifreddo - tai pusiau šaldytas itališkas desertas, kurio konstinencija šiek tiek primena šaldytus putėsius ar jogurtą.

Abrikosinės žvaigždutės su kardamonu

Vokietijoje po truputį statosi Kalėdinės mugės, kai kur jos jau atidaromos. Miestai miesteliai puošiasi lemputėmis, nedidukais mediniais nameliais, visi po truputi tyliai ramiai ruošiasi. Kad ir lauke dar nėra taip šalta, bet nori ar ne, pradedi užuosti šventes. Tas kvapas pats tave susiranda atnešdamas šią nuojautą. 

Nors mintys dar sklando rudens laikotarpyje ir darbuose, visgi neatsispyrusi tai šventiniai nuojautai, nusprendžiau išmėginti pirmą kalėdinių sausainių receptą. Dar praėjusiais metais iš pagyvenusios kroatės kolegės (užkietėjusi kepėja) gavau jos jau daug kartų nučiupinėtą vokišką Kalėdinių kepinių knygą. Ši dovanėlė išties mane pradžiugino, net labiau nei kokia naujutėlaitė knyga. 

Pica Capricciosa (nuo A iki Z)

Sekmadienį nuo pat ankstaus ryto su knyga įslinkau į virtuvę, išslinkau tik vakare. Pusryčių sumuštiniai, mieliniai blynai, Tinginys ir vakarą vainikavusi pica. Sakyčiau nuodėmingai kaloringas sekmadienis buvo.. O šį kart plačiau apie picą. Nedažnas maistas mano racione ji, bet jei jau valgau, tai noris kokybės. Šaldytos iš parduotuvės, greito maisto užkandinių ir kitų "smagesnių" vietų man visad buvo ne prie širdies. Storas guminis padas, kečupas.. neskamba nei viliojančiai, nei skaniai. Todėl nuo to laiko, kai pabandžiau kepti picą namie, ten dažniausiai ją ir tevalgau (neskaitant puikių plonapadžių picų italų restoranėliuose). Picos pado receptą kažkada senai radau viename lietuviškame bloge (žiūrėti apačioje), truputėlį pritaikiau pagal save ir naudoju jį iki šiolei. Kol kas niekuomet nenuvylė. Didžiausias džiaugsmas buvo sulaukti gero žodžio iš italo, kad ji išties buona!

Daugiaryžis (risotto) su radicchio ir itališkomis dešrelėmis

Šiandien teko susipažinti su dar vienu nauju daugiaryžio receptu Risotto alla birra con radicchio e salsiccia. Norint išversti pavadinimą susidūriau su keliomis problemomis. Visų pirma žodis  radicchio dažnai į lietuvių kalbą neverčiamas, kiek pastebėjau ir kai kurie restoranai savo meniu jį taip ir įvardina. Bet kiek paieškojus radau ir lietuvišką atitikmenį - itališkoji trūkažolė/ itališkoji cikorija. Kad ir kaip dievinu lietuvių kalbą, šiuo atveju lieku prie neversto pavadinimo. Salsiccia - tai būtų itališka dešrelė (dažniausiai gaminama iš kiaulienos). Kuo jos išskirtinės? Joms pikantišką skonį duoda naudojami prieskoniai, tokie kaip pankolis, kalendra, anyžis, muskatas, česnakas, taip pat raudonas vynas ar medus. Atskiri regionai gamina kiek skirtingai.  Taigi lietuviškai skambėtų taip Daugiaryžis su alumi, trūkažole ir itališkomis dešrelėmis.

Troškintos įdarytos paprikos

Receptas senas ir daug kam žinomas. Bet privalau jį įsirašyti į užrašus, kaip vieną mėgiamiausių.

Lazanija su jautiena

Tam tikros aplinkybės pastaruoju metu vis ilgesniam laikui nubloškia į virtuvę. Bet tai malonus laikas - mano laikas. Kur ramiai su savom mintim, muzika, kvapais, kartais pokalbiais, vynu ar arbatos puodeliu lipdau vis kažką. Tik fotosesijos vis atidedamos, kartais tiesiog net nespėju išsitraukti kameros, o maistas jau būna patiektas.. Šiandien vėl lipdžiau lazaniją. Sulaukus kelių patarimų iš jau vyresnio amžiaus italės galiu drąsiai teigti, kad šis patiekalas, seniau atrodęs neįveikiamu, tampa taip lengvai pagaminamu, kad net nebekyla noras atidėlioti kitiem kartam.

Daržovių cous cous su rūkyta šonine

Po nuodėmingai kaloringo šeštadienio vakaro organizmas reikalauja atokvėpio ir truputėlio poilsio. Todėl lietingam sekmadieniui puikiai tinka lengvas daržovių cous cous (kuskusas). Šis receptas labai dažnas mūsų virtuvėje, kai nesinori nieko sunkaus ir per daug mėsiško. Gaminame, tiesiame kojas ant sofos ir mėgaujamės!

"Šventinis" pyragas

Kai naktimis nesimiega, gerai kepasi pyragai.. ir rašosi, ir mintys liejasi upeliais, ir rudeninio lietaus barbenimas geriau girdisi. Ši naktis ir yra tokia. Kepa moliūgo pyragas su imbierais, begalo kvepia. Lietus barbena, visi miega, minčių begalybės. Bet šį kart aš visai ne apie moliūgo pyragą. Pagalvojau, kad pats laikas pasidalinti vienu man ypatingu pyrago receptu. Mama jį kepdavo per kiekvieną gimimo dieną, todėl jis man šventinis, daug šiltų prisiminimų keliantis. Dabar aš pati jį kepu, nes nesudėtinga, greita ir niekad nenuvilia! Savo paprastumu jis sužavi visus, todėl visi liekam patenkinti - ir aš, ir valgantieji. Jūsų dėmesiui..

Figų - Gorgonzolos - Prosciutto sumuštinukai

Visi grįšta iš atostogų.. įdegę, pailsėję, linksmesni, lyg ir pasiruošę kibt į darbus. Grįžo ir mano kolegė iš Kroatijos su pilnu krepšu šviežių, iš savo sodo skintų, figų. Tiesą pasakius tai buvo pirmos mano ragautos šviežios figos. Šios buvo geltonos spalvos, gerai prinokusios ir išties saldžios. Ta proga pasidomėjau jomis plačiau. Pasirodo jose ne tik gausu vitaminų, bet ir kalorijų, heh. O receptų kiek.. gali naktį dieną skaityti.

Višta kepta ant alaus butelio / Obuolių, slyvų ir riešutų gallete

Kažkaip sekmadieniai visad baigiasi labai vėlai, o pirmadieniai tampa apsimiegoję. Ir niekaip kitaip. Užsivėlinimų priežastys nebūna svarbios, bet pakankamai malonios. Visokie pasitvarkymai, nusidavimai virtuvėje, skaitymai, žiūrėjimai ir klausymai. Šiandien prie visų tų nusidavimų prisidėjo pietų ruošimas. Dienos meniu - višta kepta ant alaus butelio su daržovėmis bei jau pamėgta obuolių, slyvų ir lazdynų riešutų gallete.

Apie šį vištos kepimo būdą buvau girdėjus ne kartą, girdėjo ir tėtis, tik pabandyt nebuvo tekę. Todėl truputi pasidomėjom ir ji garavo ant mūsų pietų stalo. Taigi, jūsų dėmesiui..

Prancūziška slyvų galette (pyragas)

Turbūt nelabai mandagu kalbėti apie rudenį dar nesibaigus vasarai, bet.. Jūs gal irgi jį jaučiat ateinant? Tie, kas dieną pradeda ankstyvu rytu, turėjo tikrai tai pastebėti. Jis ateina. Rytais pabundi susisukęs į kaldrą, o kambarys iš po nakties pilnas vėsaus oro, atėjusio pro adarą langą. Vėl bėgi iki vonios, vietoj to, kad mieguistas sliūkintum. Kavą geri susisukus į chalatą. Rankos šąla važiuojant dviračiu į darbą.. Ir visai nesvarbu, kad dieną vis dar sušyla iki +27.

Tokiais vėsiais rytais ateina visokių minčių. Jos kiek blaivesnės, neapdujusios nuo karščio. Patinka man sezonų keitimosi metas. Ne tik dėl gamtos, ne tik dėl bėgančio laiko, kitokių minčių, bet ir dėl mūsų maisto raciono, kuris taip pat keičiasi.

Olandiškasis sumuštinis "Broodje Haring"

Vokietijoje pilna kepyklėlių, taip sakant..ant kiekvieno kampo. Žmonės jas labai myli ir dažnai jose lankosi. Ir nenuostabu, nes tai labai patogu, ypač skubantiems, o ir parduotuvėse skanesnės duonos nerasi. Jos dirba nuo ankstaus ryto siūlydamos šviežias bandeles, duoną, sumuštinius, mini picas, keksiukus, pyragus ir kitokį gėrį. Ten apsilakau ir aš. Nėra čia mūsų lietuviškosios gardžios duonos, taigi dienas džiuginame kiek kitokia. 

Vis pastebiu tose kepyklėlėse ar kavinukėse sumuštinius su silke. Bet per dvejus gyvenimo Vokietijoje metus dar nė kart jų neišdrįsau paragauti. Na čia jau kalti mano nusistatymai... Visad vengiu patiekalų su žuvimi tokiose vietose, kur žmonės perka "greitą" maistą. Prie to priskirčiau ir sumuštinius.

Varškės pyragas su mėlynėmis

Kartais pagalvoju, kad virtuvė ir sporto salė labai susijusios. Žinot, visi minkymai, kočiojimai, smulkinimai, plakimai ir kiti nusidavimai reikalauja nemažiau jėgų nei treniruotė salėje. Leidžiu sau tai sakyti, nes nei sportas nei nusidavimai virtuvėje man ne svetimi dalykai. Ir jei ne ragavimai vieno ar kito padažo, šio ar kito patiekalo, ar va dar kokio deserto - būtume manekenės, nužengusios nuo virtuvės podiumo. Ha ha!

Turbūt visi žino liaudies išmintį "pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui". Pati iš dalies tai praktikuoju. Mėgstu išmėginti kokį naują receptą, tačiau ne visada apskaičiuoju kiekius ir maisto, taip sakant, būna kiek per daug... Tokiu atveju privaloma dalintis su draugais, kaimynais, tėvais ar bet kuo, ką tai galėtų pradžiuginti. Ir pati mažiau "smaguriauji" ir aplinkiniai patenkinti, ar kas gali būti geriau!

Nesudėtingos makaronų ir tuno salotos

Makaronų ir tuno salotų variacijų yra turbūt be galo daug. Pačiai teko išmėginti ir ragauti ne vieną, esu kepusi ir kelis apkepus. Tačiau šį kartą pateiksiu labai paprastą ir daug laiko nereikalaujantį salotų receptą, kuris mano užrašuose atsirado po vienos gimimo dienos. Darbe gyvuoja tradicija, jei jau tavo gimtadienis, tai "būk malonus", pone, surenk bendradarbiams puotą! Tokią puotą rengė ir mano kolegė iš Turkijos. Čia ir pastebėjau šias salotas. Kaip minėjo kolegė, ji jas dažnai gamina namuose, nes tai nereikalauja nei daug laiko nei pastangų, o ir skanu. Mielai kolegei nepatinka "sudėtingi" receptai.

Slyvų - raudonųjų serbentų pyragas

Štai ir baigėsi vasaros atostogos. Jos visad palydimos liūdnokom akim, bet tuntu šilčiausių prisiminimų. Paskutinėm atostogų dienom keptas buvo ir šis slyvų - raudonųjų serbentų pyragas. Na gerai, į pyragą įsimaišė dar ir vienas nektarinas... Bet jis skonio nelabai pakeitė.

Labai rekomenduoju saldžiarūgščio skonio mėgėjams.

Varškės spurgos

Savaitgalį virtuvėje vyko šioks toks karas. Vienoje fronto pusėje stovėjau aš, kitoje - varškės spurgų tešla. Bet pradėkime istoriją nuo pradžių. Pirmosios linksmybės prasidėjo, kai paaiškėjo, kad vokietukai neturi mums įprastos varškės. Jie naudoja arba grūdėtąją, arba tokią a le kreminę varškę. Mums įprastos varškės pakeliuose radau tik rusų parduotuvėje. Ačiū jai, kad ji yra (kad jūs žinotumėt, kiek ten visokių "nostalgiškų" skanėstų)! Bet tuo viskas nesibaigė. Nors spurgas esu kepus ne kartą ir ne du. Šį savaitgalį jos kiek spardės, joms vis neįtiko aliejus. Tai per mažai įkaitęs, tai per daug. Tačiau galų gale viskas baigėsi gerai ir taika įsivyravo. Spurgos gavosi ir buvo tučtuojau suvartotos. 

Šalta kava

+30. Darbas, snaudulys.. jėgas atimantis karštis. Tai ir yra tikroji vasara. Ir tai visai ne nusiskundimai, tai atneša idėjų pavakarei. Po itin ilgos darbo dienos skriedama dviračiu užsuku nusipirkti didelę riekę saldaus sultingo arbūzo ir ledų. Kol arbūzas įgauna nuostabiausius savo skonius šaldytuve, mes darome vokiečių vadinamą "Eiskaffee". Žinoma tokiu puikiu oru šiuo skanėstu galima mėgautis kokios nors jaukios kavinukės pavėsyje, bet ei.. čia, namie, po darbų..lova, šalta kava, filmas ir pro langą karts nuo karto atkeliaujantis vėjelis. Puikuma!

Lengvai pagaminamas pyragas "Napoleonas"

 Tėvai ir kaimynai apdalinti, pačios skrandukas pilnas. Ir taip vyksta beveik visada, kai gaminu šį paprastutį "Napoleoną". Jis paprasčiausiai dingte dingsta. Ir visiem nė motais kiek ten kalorijų ir dar kitokių skaičių. O ir šio pyrago receptas vis sklinda iš lūpų į lūpas, kaip kokia pasaka. Net nežinau kur jo tikroji pradžia, o pabaigos nesimato.. Todėl, manau, reikia dalintis toliau. 

LABAI rekomenduoju išmėginti!

Duonos lazdelės "Grissini"

Šių metų vasario mėnesį lankėmės Ispanijoje, Barselonoje. Nors vietiniai turbūt patikslintų - Katalonijoje. Jei trumpai, tai įspūdingas miestas. Pilnas visko - nuo moderno iki senove dvelkiančių kvartalų, nuo prabangos iki skurdo, nuo gyvenimo dienos metu iki nakties linksmybių. Jūra, kalneliai, takai takeliai.. Gyvenimas ten verda šimtu procentu. Bet apie tai gal kitą kartą. Būtent būdama Barselonoje sužinojau apie "Grissini" duonos lazdeles. Juokingiausia, kad apie tai išgirdau ne iš ispanų, o iš italo, kuris keliavo su mumis. Šias lazdeles pagriebėme vietinėje parduotuvėlėje, kartu su žymiuoju Serrano kumpiu ir marinuotomis paprikomis. Tai tapo vakaro "fast foodas", skubus vakaro užkandis kitaip. Nuo tada jos man ir įstrigo širdin.

Keptos marinuotos paprikos

Šiandien turbūt galutinai užknisau tėvus su savo paprikų "deginimu". Kadangi pačios butelyje orkaitė, kaip daiktas, neegzistuoja, tenka lakstyti pas juos. Tai ačiū tėvams, kad gyvena šalia (aišku tai ne visada pliusas..). 

O mylimos paprikos! Jos visur tinka - prie mėsos, žuvies, salotose, žalios, marinuotos, keptos, įdarytos..ar net valgomos vienos, kaip obuoliai. Taip, aš be jų nei žiemą, nei vasarą. Todėl jei namie nebūna šviežių, tai marinuotų šaldytuve rasit beveik visada.

Paprastosios salotos su mozzarella

Vaikystėje, paauglystėje ir dar keliais "vyresniojo gyvenimo" laikotarpiais niekada nepuldavau pirma prie sūrių. Pieno produktų iš kaimo iš viso neprisileisdavau, o ką jau kalbėti apie kažką įmantresnio..pelėsinį sūrį, fetą, mozzarellą ar kitus. Skambėjo keistai, atrodė keistai,kvepėjo keistai. Nors meluočiau, jei sakyčiau, kad paprasto fermentinio sūrio nevalgiau. He he! Juk kaip gi be mūsų "lietuviškųjų" picų. O dabar juokas ima pagalvojus, kaip aš galėjau be viso to gyventi! 

Sūrius labiausiai pamėgau atvykusi į Vokietiją. Čia teko susipažinti su galybe įvairių žmonių iš tolimiausių pasaulio kraštelių. Būtent jie man parodė, kad visgi sūriai yra neatsiejamas maisto produktas, kuris turi begalę įvairiausių rūšių ir yra naudojamas skaniausiems šalių patiekalams gaminti.

Bananiniai keksiukai su šokoladu

Šeštadienį šaldytuve radau kelis bananus, prašančius tuojau pat su jais kažką daryti. Kadangi pieno kokteiliai, košės, varškė su bananais neskambėjo viliojančiai, nusprendžiau pasinaudotu ponu internetu. Ir netikėtai nelauktai randu puikų receptą. Kadangi esu keksiukų gerbėja iki numirimo, tai nieko nelaukdama išbandžiau. Ir ką galiu pasakyti - jie puikūs!

Šaltanosiai - virtinukai su mėlynėmis

Pagaliau sulaukus vasaros, ji atėjo ir į virtuvę. Vieną šios savaitės dieną parduotuvėje pamačiau mėlynių, daug..aišku iš kažkur atvežtų, bet niekaip negalėjau pro jas praeiti. Nes tik pamačiau, iškart mintyse iškilo vaizdas iš vaikystės - kaimas, saulė, basos kojos ir pilna lėkštė virtinukų su mėlynėmis. Oh.. taigi, jos atsidūrė mano krepšyje ir buvo tuoj pat sunaudotos!

Mielinės bandelės

Pirmiausia, ačiū tau, lietau, kad šiandien nesirodei ir leidai išsivaryti savo plieninį žirgą pasivažinėjimui. Dviratis yra tai, be ko šiltasis metų laikotarpis man nelabai įsivaizduojamas. Ši meilė turbūt visam gyvenimui, heh. Po šios romantiškos išvykos sekė tėčio pasveikinimas ir bandelių kepimas. Pastarosios buvo kepamos su mama. Mielinės, išsipūtusios, gardžios..o kvepia kaip!  

Take me outside, Pavlova!

Vokietijos pietuose vis dar lyja. Kartais lynoja, retkarčiais tiesiog pilte pila. Šiandien kaip tik antrasis variantas, kviečiantis pasilabinti su atėjusia vasara. - Labas, mieloji! Kažkur internete skaičiau, jog Vokietijos mokslininkai teigia, kad šių metų pradžia yra šalčiausia per visus du šimtai aštuoneris metus. Mano manymu ir lietingiausia, heh..

O aš vis ieškau būdų pabėgti nuo slogių nuotaikų ir migdančio oro. Bandžiau iškeliauti iki miesto centro, aplankyti biblioteką, su viltimi tikėjausi šeštadienio turgaus, vykstančio miestelio centrinėje aikštėje. Ir žinot..manau mano mielieji pietų vokiečiai užsigrūdino, riebiai nusispjovė, apsirėdė šilčiau, apsiginklavo skėčiais ir nusprendė pasitikti vasarą. Biblioteka pilna lankytojų, kibirai prie įėjimo virsta nuo varvančių skėčių gausos, knygyne lygiai tas pats, miesto turguje - irgi! Bulvare sklando keptų dešrelių kvapas..