Sako mokykis iš kito klaidų. Bet mes, manau, pasimokome geriausia iš savo. Ir kaip gi kitaip, jei ne pats nagus nudegęs žinosi, kaip skauda. O skaudėjo ką nors ojėj kiek kartų. Taip turi būti, tobulėkim. Tobulėju ir aš. Jei ne naujai iškeptos mamos vaidmenyje, kalbų mokymosi kelyje, ateities planų sudarymuose, bendravime, bet ir virtuvėje. Ten tobulinuos vos ne kasdien. Visų pirma - reikia, o antra (geriausia) - noriu. Norius, nes įdomu, nes teikia jausmą, kad vis kažko mokaus, kad eksperimentuoju ir džiazuoju. O jei dar kam namie ir nuotaiką pakelia, ko ne smagumas?
Taigi. Šiandien vėl kepiau picą. Kokį šimtinį kartą, sekmadienį, kaip įprasta. Tik šiandien kepiau kitaip. Itališkuose restoranuose picas valgau gana retai, tai daro mano mb (jis sako, kad jei nori žinoti, ar resorane picos geros, pirmiausia turi paragauti picą Margherita). O valgau retai, nes tiesiog nelabai mėgstu priskrudusio pado. Jis dažnai ten toks - plonas ir su keliais degėsių lopais. Maniškis miršta dėl jų, aš niekad nemiriau ir nesiruošiau to daryt. Todėl namie dažniausiai kepiau kiek storesniu padu. Niekas nesiskundė, visiem patiko.
Bet šiandien atėjo ta diena, kai nusprendžiau pamėginti ir aš tą plonytį padą iškočioti. Tešlos receptu jau dalinausi, jis mano mylimiausias. Kuriame griežtai teigiau, kad nekočiotumėt picos pado, nes dings dalis oro burbulų. Apgavau jus ir save, haha. Nedingo jie niekur. Taigi šiandien nusispjoviau į tai ir rankoves pasiraitojus atidirbau (su kočielo pagalba) savo dalį . Iš tešlos kiekio gavosi trys didelės picos. Savaime suprantama padų nedeginau, bet jie gavos labai traškūs ir ploni. Ir kitų produktų mažiau sunaudojau! Piniginė, manau, man ploja. O ir aš sau ploju, nes labai patiko.
Gaminau dvi picas - pica capricciosa ir picą su bresaola (skait. brezaula) ir gražgarstėmis. Šį kart capricciosą supaprastinome ir gaminome be kumpio. O kitą - su džiovinta sūdyta jautiena, kuri vadinasi bresaola. Ši mėsa džiovinama apie kelis mėnesius, kol tampa kieta ir įgauna tamsiai raudoną spalvą. Ši mėsa kilusi iš šiaurinio Italijos regiono Lombardijos, su Šveicarija besiribojančio slėnio Valtellina. Pastarasis garsėja slidinėjimo centrais, spa, minėta bresaola ir sūriu. Mėsa išties puiki, saugoma IPG (Indicazione Geografica Protetta - saugoma pagal geografinį regioną). Ją valgo su trupučiu alyvuogių aliejaus ir Grana Padano sūriu. Kad ir puiki, bet ir nepigi. 123 g kainuoja 4, 5 euro. Pati tikrai nepirkčiau picos kepimui, bet kadangi gavome lauktuvių net kelis įpakavimus, tai.. panaudojome ir taip. Pica gavosi labai skani - naminis pomidorų padažas, mozzarella, bresaola ir gražgarstės (nepykit, bet šis lietuviškas pavadinimas laužo liežuvį, paprasčiau sakyti rukola).
Recepto nuorodoje (žiūrėti aukščiau) rasite kaip gaminti tešlą, naminį pomidorų padažą ir picą capricciosą. Siūlau išbandyti. Sekmadienį, mm..
Geros Jums savaitės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą